Paklausa #4: lietuviškos muzikos naujienlaiškis sugrįžo iš atostogų 🌻

Pradėsiu nuo visiško šio mėnesio favorito – Šildymo sezonas. Dėl tokių grupių ir pradėjau rašyti Paklausas – kad jas atradęs, galėčiau kažkaip padėti pasiekti daugiau ausų. Kad tiems kūrybingiems žmonėms būtų sunkiau nustoti kurti muziką. Šį savo tikslą detaliau aprašiau pirmame laiške kalbėdamas apie Mono Tres, tai nesikartosiu.

Kas tas Šildymo sezonas? Tai R&B duetas iš Vilniaus, ką tik išleidęs debiutinį EP „Jei turėčiau porsche, man tavęs nereikėtų“. Nesu tikras, ar turime Lietuvoje daugiau R&B duetų? Gal dėl to vos išgirdęs, pamečiau galvą. Mūsų vietinis R&B dirvonas dar vis per mažai išartas, gal todėl nauji bandymai savaime skamba labai šviežiai. Bet vis tiek nesuprantu, kaip Šildymo sezonas sugebėjo surasti tokį subrandintą ir nuoseklų skambesį pirmu šūviu. Jie labai taikliai save pristato vienu sakiniu:

Dainos, kurias grotum vakarėlio pabaigoje, kai jau visi skirstosi.

Šis teiginys parodo, kad jie gerai supranta ką daro ir tai jaučiasi muzikoje. Man intencionalumas kūryboje yra labai svarbus, o kaip tik nauji atlikėjai dažnai jo stokoja. Turbūt dėl to ir negaliu nustoti klausytis ir labai siūlau paklausyti jums. Ne tik vienos dainos, o viso EP. Jis toks vientisai geras, kad buvo sunku išsirinkti vieną dainą į grojaraštį.

Bet lengva parekomenduoti klipą, kuris išėjo šiandien! „Jūrai reikia meilės“ reikia meilės.

Beje... rugpjūčio 28 d. Utopijoje bus galima paklausyti kaip Šildymo sezonas skamba gyvai. Tik už 12 Eur! Čia daug pigiau negu įprastai kainuoja šildymo sezonas 😜

Gal jau sunkiai pamenat praeitą laišką, bet jį užbaigiau su Gabija Li – „Galima“ (vis dar negalima jos pamiršti). Tada sakiau, kad laukiu daugiau ryškių, neatsiprašinėjančių panų ant scenos. Ir sulaukiau. Atradau tokią reperę (!!!) Da Real Patricia, kuri mane visiškai pribloškė su savo EP „Versatile“. Tapau jos repavimo fanu. Ir vienu iš 24 Spotify monthly listeners... 🤔

Nepristatinėsiu detaliai Da Real Patricia, nes ji tobulai prisistato su daina „Versatile“. Rimtai, būtinai paklausykit 🤯 Mane lengviau įtikintumėt, kad čia sugeneravo dirbtinis intelektas negu, kad čia lietuvė repuoja. Ir sakau tai tik geriausia prasme. Neįtikėtina, kad šitas gyvas, per beatus skrodžiantis flow comes from Da Real Lithuania. Patricija ir jos referencai tiesiog spinduliuoja meilę hip-hopui. Norėčiau, kad atsirastų ir daugiau lietuvių MC, kurie tiesiog nebijotų maivytis ir ieškotų įvairesnio savęs pateikimo. Be baimės, ką kiti pagalvos.

Beje... atskirai pagirti norėčiau ir „Versatile“ instrumentalą. Labai patinka tas oldschoolinis, bet ir modernus beatas. Jeigu teisingai suprantu, jį kūrė Rokas Gervetauskas. Spotify galima rasti jo 2023 m. instrumentinį albumą po vardu Crane. Liepos pradžioje jis turėjo 0 monthly listeners, o dabar turi vieną 🫢 Retas paukštis.

Tai, kad jau kalbam apie hip-hopą... Pakalbėkim ir apie trip-hopą. Lietuvišką! Jeigu paprašytumėte išsirinkti mėgstamiausią lietuviško repo dainą, tarp galimų kandidatų tikrai būtų Despotin fam su Jazzu – „Noriu rėkt!“. Kodėl? Nes jeigu paprašytumėte išsirinkti mėgstamiausią lietuviško repo semplą, nedvejodamas rinkčiausi Matisse – „Aš Noriu Rėkti“. Net nežinau, ar čia skaitosi semplas, bet šitas lietuviško trip-hopo šedevras man yra įspūdinga lietuviškos muzikos paslaptis. Kiekvieną kartą išgirdus TĄ basslineą pereina malonus šiurpas. O dabar turiu gerą pretekstą vėl prisiminti šią dainą – Spotify pagaliau atsirado „Aš Noriu Rėkti“ remasteris. Tai hitas, kurio, greičiausiai, dar negirdėjote.

Pati daina buvo sukurta 1999 m. Igno Jonyno spektakliui „Naktis prieš pat miškus“, kuriam muziką kūrė Matisse. Už šio impresionistiško pseudonimo slepiasi Matas Petrikas, ½ legendinio elektroninės muzikos dueto Exem. Jeigu norisi daugiau istorijos, siūlau pažiūrėti laidą, duodančią konteksto, – „Pamesti hitai“. Jeigu norisi dar daugiau lietuviško Matisse trip-hopo iš šio spektaklio, siūlau paklausyti dainą „Angelas ir lietus“, kuriai tekstą įkalbėjo pats Ignas Jonynas. Na, o jeigu norisi rėkt, jūs turite teisę rėkt 🤷‍♂️

P. S. O jeigu norisi žolės ir medžių pavėsio... 😜 rugpjūčio 8 d. Despotin Fam pasirodys Downtown Foreste. Nepražiopsokit, nes jų koncertai reti, bet nepražiopsotini. O taip pat galite pasidaryti rapeticiją su nauja LRT OPUS PILNATIS laida.

Paklausoje #3 rašiau apie (laimingą) Freaks on Floor pabaigą ir Justino Jaručio karjeros kelią. Berašant kilo klausimas – o ką veikia kitas fryksas Rokas Beliukevičius? Lyg ir buvo kažkoks jo solo projektas? Įdomus sutapimas, kad atsakymą gavau po kelių dienų, nes „tas solo projektas“ (HEAVS) išleido naują dainą„Švyturiai“.

Saldu ir sapninga. Klausosi maloniai, nors nepasakyčiau, kad labai įdomu. Bet ne tai svarbu. Įtraukiau HEAVS į Paklausą, nes Lietuvoje tikrai yra auditorija tokiai muzikai. Mes kaip šalis turim nenormalų pasinešimą ant grupės Cigarettes After Sex (tendencija matosi žiūrint visokią viral statistiką). Tai net keista, kad niekas dar normaliai nemonetizavo tokio skambesio lietuviškai. Seksuali, minimali, alternatyva apsimetanti pop muzika žmonėms, kurie galvoja, kad neklauso popso. Tiesiog kepk gabalus ir spausdink pinigus 🤑 Man atrodo, HEAVS (nežinau ar sąmoningai) eina ta linkme ir tikrai matau potencialo sėkmei. Ir neapsigaukite, jeigu skambu kiek smerkiančiai ar skeptiškai. Tikrai siūlau paklausyti HEAVS, nes bus kam patiks, o tai yra svarbiausia.

Žinot tą merginą, kuri dainuoja labai aukštu balsu, bet dainas, kurios yra tokios liūdnos, kad jas klausydamas verkia Andrius Mamontovas.

Kažkaip taip pačioje pirmoje „Humoro klubo“ laidoje kalbėjo Paulius Ambrazevičius apie Aliną Orlovą. Prieš kokius 16-17 metų. Jau jaučiatės seni?

Alina turėjo labai ryškų debiutą ir nesu tikras, ar kas nors tai yra pakartojęs. Kalbu ne apie perklausas, nes tokio dalyko tais laikas dar nebuvo, o apie Aliną Orlovą kaip reiškinį. Ją žinojo tėvai, ją žinojo seneliai, apie ją juokavo televizinis „Humoro klubas“ (šalia Pareigyčių ir Chošnau). Alina buvo ryški savitais tekstais ir dar ryškesnė savotišku balsu. Tik man atrodo, tauta nuo to ryškumo gana greitai perdozavo ir gal net kažkiek Aliną nurašė? Tik dabar susimąsčiau, bet, turbūt, Alinos mainstreamiškumo pikas ir buvo jos debiuto metu?

Norėjau paskirti pastraipą prisiminimams, nes tai leidžia geriau įvertinti ir vertinti tašką, kuriame Alina Orlova yra dabar. Man asmeniškai Alinos perdozavimas išsisklaidė tik prieš porą metų, po puikaus 2022 m. albumo „Laumžirgiai“. Poezija vis dar savita ir įdomi, bet savotiškas balsas nebėra pagrindinis patiekalas, o tik prieskonis. Jos balse atsiradusi ramuma (pun intended) ir subtilesni instrumentai leido neperdozuoti ir mėgautis atsakingai. O šį birželį Alina sugrįžo su daina „Iš kur?“. Ir čia sakyčiau, ji dar subtilesnė. Man labai patinka tas skambesys, kurį ji atrado kartu su Adu Gecevičiumi ir Pauliumi Vašku iš SHEEP GOT WAXED. Turbūt dar niekada taip smarkiai nelaukiau kito Alinos Orlovos albumo.

Įspėjimas: šis tekstas parašytas klausant pro rožines flamingo formos ausines.

nevykele, tu tokia futuristinė poetė 🫶 Nemanau, kad 2024-aisiais dar verta vargintis įrodinėti, kad dj nevykele yra viena įdomiausių atlikėjų lietuviškoje scenoje. Atrodo, kad tie, kas tai supranta, jau suprato. O tie, kas turi nusistatymą „kas čia per šūdas“, jo nebeatsisakys, nes galvoja, kad čia kažkokios vaikų nesąmonės. Nors pastarieji labai klysta, nes naujasis albumas „flamyngaz.“ yra žymiai muzikalesnis tradicine prasme ir tuo pačiu tai amerikietiški kalneliai per įvairius žanrus, kuriuos suvaldyti galėjo nebent nevykele. Bet ką aš suprantu, esu nevykeles evangelistas nuo pirmų dainų.

„flamyngaz.“ man (dar) nepranoko pernykščio „OŽKA“, bet, atrodo, jis to ir nebando padaryti. Jis įdomus ne dėl vientiso koncepto ar storytellingo, bet dėl intriguojančio all over the place productiono. Ilgai nesupratau, kas čia per skambesys dainoje „shmekla“, kol smegenys susishazamino – pritariamųjų vokalų motyvas primena sovietinę estradą 🤯 Asmeninis favoritas – maloniai džiaziškas pasakojimas „night out“, kuris savo stilistiniu netikėtumu man primena Billie Eilish bossa nova. Tada yra funko (!!!) daina „funk 4 punks“ apie susireikšminusius, susivėlusius, mansplaininačius bičus, kurie groja bande. Galėčiau vardinti ir vardinti, bet albumas pilnas jau beveik tradicinių nevykėliškų momentų ir naujų muzikinių eksperimentų.

Seniau, dainoje „nevykėlė“ dj nevykele saviironiškai dainavo:

Toks kietas, groja bande, o aš kuriu blet hyperpopą.

Po šito albumo nebežinau ar dj nevykele vis dar kuria hyperpopą, bet ji daro tai taip kietai, tarsi grotų bande.

2019 m. Mėlyna išleido dainą „Noras pamiršti jūrą“ ir tiesiog pribloškė Lietuvos muzikos bendruomenę. Dalinosi visi. Nes negalėjo patikėti, kad šešiolikmečiai gali šitaip groti shoegaze. Po to Mėlyna, žinoma, laimėjo NOVUS jaunų grupių konkursą bei antrą vietą Tamstos garaže (fun fact – pirmi, netikėtai, buvo šiais metais Lietuvos atrasti SHOWER). Nuo debiuto išleido jau 2 albumus, o man, prisipažinsiu, vis dar sunku suvokti, kad šiaip jie nebe tokia ir jauna grupė.

Nauja grupės daina „Aukštyn kojom“ neapvertė grupės skambesio aukštyn kojom. Iš pirmos paklausos pasirodė kaip dar viena gera Mėlynos daina, kuri koncerte it chameleonas susilies su likusia diskografija. Čia ir komplimentas, ir ne visai. Bet klausant daugiau, supratau, kad jau pažįstamą skambesį papildė sintezatoriai, atsirado įdomesnių productiono sprendimų. Ir staiga galvoj tik viena mintis – Mėlyna nebėra jauna grupė. Tie 2019 m. Lietuvą stebinę vaikai užaugo. Tai siūlau paklausyti Mėlynos – lietuviškos roko grupės.

Beje. Po dainos išleidimo Mėlyna buvo pasipasakoti LRT OPUS laidoje.

Joseph June kažkada sėkmingai atkreipė dėmesį su tokiom ne itin rimtom dainom – „Cepelininis dangus“ ir „Kepurikė“. Tas lietuviškas lo-fi productionas skambėjo šviežiai ir savitai. Bet tada Joseph June surimtėjo, ėmė dainuoti angliškai ir šiek tiek prarado mano susidomėjimą. Tikrai nesu prieš anglų kalbą, bet pasislėpdami po svetima kalba, lietuviai atlikėjai kartais pameta savitumą. Man atrodo, taip nutiko ir su Joseph June. Nors jo angliškas albumas SELF tikrai nebuvo blogas, man trūko to kabliuko, kurį Joseph June išspaudžia iš savęs, dainuodamas lietuviškai.

Kaip jau supratot, džiaugiuosi, kad Joseph June vėl dainuoja lietuviškai, nes šiaip jis gali būti labai įdomus atlikėjas. Tiek atlikimo, tiek productiono prasme. Siūlau paklausyti naujausios „Šilumos“ ir leisiu sau pavadinti tai lietuvišku sophisti-pop.

Justė Kraujelytė turi tokią dainą „JŪROS LYGIS“, kurioje dainuoja:

Aš pavirtau į vidutinį žmogų,
su vidutiniais norais...

Ironiška, bet pati Justė iki šiol mano akyse ir buvo tokia „vidutiniškai gera Lietuvos atlikėja“. Priminsiu, Justė Kraujelytė yra ta dainininkė, kuri metai iš metų nueina iki Eurovizijos atrankos finalo ir sudainuoja pakankamai normalią dainą. Tokią normalią, kad neturi dėl ko jos nemėgt, bet ir neturi šansų jos prisimint. To užtenka patekti į finalą, bet niekam daugiau. Ir šiemet man net visai gaila buvo pasidarę jos, nes šiaip Pluie de Comètes – „Be Careful“ bendram kontekste buvo skoninga daina. Bet to vis tiek nepakanka išsivaduoti iš vidutiniškumo pančių.

Vis tik nauja Justės Kraujelytės daina „Pasiilgau savęs“ man teikia vilties. Jausmas lyg klausyčiau naujos Saulės Kliošodainos – nors tai radijui draugiškas popsas, labai mėgaujuosi productionu. Ypač gitara. Ta atkarpa nuo 1:13 😍 Tada gale laukiantis proto-repo intarpas yra netikėtai malonus siurprizas. Skamba kaip jauno Egidijaus Sipavičiaus featas. Ir čia turbūt vienas keistesnių komplimentų, kokį esu rašęs Paklausose 🤔 Tai gal Justei Kraujelytei pagaliau pavyks susiformuoti į įdomią pop atlikėją. Labai to linkėčiau.

Man net truputį gaila pristatyti tokį įdomų atlikėją kaip Rimvis nuo naujos dainos „ŽINUTĖ“, nes ji gali sudaryti klaidingą įspūdį. Rimvis turi ir geresnių dainų. Labiausiai visų išgirsta „NIDA“. Mano favoritė „BAILYS“. Ir kitos, kuriose savitos melodijos maišosi su skaniu ironijos sluoksniu. Tokia estradinė alternatyva, kuri labai įlenda į galvą.

Bet ŽINUTĖ skamba kitaip ir patinka man ji dėl kitų priežasčių. Jeigu išgirsčiau per radijo stotį „Lietus“, tikrai pagalvočiau, kad čia koks nors pamirštas 2000-ųjų hitas. Ir dėl to norisi pagirti Rimvį – jis kuria nostalgiją, suprasdamas, kaip skamba ta muzika, kurią jis bando kurti. Jau minėjau, kad labai vertinu intencionalumą, nes tai nėra savaime suprantama. Geras (o gal blogas) pavyzdys, turbūt, didžiausia liepos mėn. daina – „Reivo šalis“. Ji apsimeta, kad skamba kaip 90-ųjų daina, nors iš tikro skamba taip, kaip žmonės galvoja, kad 90-aisiais dainos skambėjo. Jovani, sėkmingai imituoja nostalgiją, nes tai dar vis labai madinga. Ir iš komentarų matosi, kad puikiai veikia tiems, kurie nuoširdžiai tiki, kad 90-aisiais visi vaikščiojo su ryškiais treningais ir Lietuva iš tikro buvo „reivo šalis“. Nenuvertinant įspūdingo (Lietuvai) klipo, to kolektyvinio melo užtenka, kad per kelias savaites surinktum milijoną peržiūrų. Aš tik nenorėčiau, kad Jovanis taptų tuo mesijum, „kuris priminė Lietuvai kaip skambėjo 90-ųjų muzika“. Nors gali būti jau vėlu. Bet dėl to reikia vertinti tokių kaip Rimvis pastangas kurti nostalgijos alternatyvą.

Man liepą visiškai pavogė Šildymo sezonas ir Da Real Patricia su daina „Versatile“. O kas užkabino jus? Nebijokite man atrašyti į laišką, atsisveikindamas papasakosiu, kodėl man tai labai svarbu.

Kaip visada, visą Paklausą #4 galite perklausyti Spotify grojaraščio formatu, o visus iki šiol Paklausose aprašytus atlikėjus galite rasti viename grojaraštyje.