Paklausa #9: lietuviškos alternatyvos katarsis 🎸

Tuščios kalbos tik didina ugnį

Nors labai pavėluotai, bet privalau pradėti nuo Katarsio.

Katarsio kelionė į Euroviziją tikrai nebuvo mano 2025 metų BINGO kortelėje. Bet vertinant jų pergalę retrospektyviai, nebuvo čia tokia jau sensacija. Katarsis buvo klausomiausia grupė šių metų atrankoje. Kas iš to, kad Liepa dainuoja telike, jeigu nėra sukūrus dainos, kurios žmonės klausytų. Eurovizija yra dainos konkursas. Va ir pasakiau. O Katarsis dar 2020 m. sukūrė masiškai klausomą hitą – „Vasarą galvoj minoras". Negalim ignoruoti skaičių. Ši daina turi 4 milijonus perklausų Spotify! Ir didžioji dalis jų surinkta dar iki Eurovizijos. Jau 82 savaites „Vasarą galvoj minoras" laikosi AGATA dainų tope ir vis dar turi daugiau perklausų negu „Tavo akys".

Kodėl apie tai kalbu? Nes tai gera iliustracija – alternatyvios dainos ir grupės jau kurį laiką yra labai klausomos Lietuvoje. Ir noriu apgriauti tą legendą, kad Katarsis buvo niekam nežinoma grupė iš Lukiškių kalėjimo, kuri kažkaip „netyčia" laimėjo atranką. Kad jos niekas nerodė televizijoje, čia televizijos pralaimėjimas, ne Katarsio. Gal toks naratyvas patogesnis, bet jis sumenkina nuoseklų grupės ir visos alternatyvios scenos augimą per paskutinius 5 metus. Katarsio pergalė atrankoje nebuvo atsitiktinumas, o tiesiogine prasme lietuviškos muzikos katarsis, kuriuo vis dar norisi džiaugtis.

Kitas dalykas, kurį leido suprasti Katarsio pergalė – kaip gera nesivaikyti „eurovizinio standarto", klišių ir to „kas paėjo pernai". Kai nesame geroje pozicijoje laimėti, tiesiog reikia išsirinkti dainą, kuri per ateinančius pusę metų sugebės neužknisti. Čia yra didžiausias laimėjimas. Ta proga, dar viena proga paklausyti fantastiškos „Tavo akys" versijos su choru.

Beje. Vasarą bus bent trys progos, kai galvoj bus minoras ir galėsite Katarsį išgirsti gyvai. Vilniuje ir Kaune bilietų jau nelikę, bet galima bandyti Palangoje.

Beje... jeigu dar neatsibodo Eurovizijos tema, kviečiu paklausyti tinklalaidės „Viskas blogai" apie Euroviziją. Gavau progą apsimesti ekspertu ir net šiek tiek nusišnekėti 🤪 Laida ne vien apie šių metų Euroviziją, bet ir apie platesnes visuomenines pasekmes, todėl vis dar aktuali.

Ar bijai? Ar bijai, kad pamatys tave nuogą. Ką pasakys?

Ar sakiau, kad šiandien kalbėsim apie Katarsį? Ir apie kitus grupės Katarsis narių projektus. Labai džiugina, kad greta eurovizinių reikalų jie rado laiko naujai muzikai. Dalyvavimas Eurovizijoje atlikėjams atneša šlovės ir dėmesio, bet kerta per kūrybiškumą. Gal ne šimtaprocentinė taisyklė, bet tendencija akivaizdi. Labai tikiuosi, kad Katarsiui taip nenutiks. Žiūrint į grupės narių „pusės etato" projektus, yra daug vilties. Per paskutinį pusmetį grupės nariai buvo tikrai produktyvūs.

Alanas Brasas – Katarsio pagrindinis gitaristas, taip pat grojęs su Gamka ir grupe Kieno mishke kankorezhiai. Sausio mėnesį jis išleido asmenišką EP „PATS KALTAS" ir nuo to laiko sukasi Mano (muzikiniame) danguje. Tai pusiau instrumentinis lo-fiškas mini-albumas, kuriam sunku rasti tikslų žanrą. Turbūt lengviausia būtų priklijuoti abstrakčią singer-songwriter etiketę ir nusikratyti šios atsakomybės. Apie tokius asmeniškus albumus kažką parašyti sunku. Ir mažai prasminga. Tai intymi muzikinė pažintis, kurioje atlikėjas šiek tiek apsinuogina prieš klausytoja. Ir čia jau kiekvieno mūsų asmeninis reikalas ar klausytis toliau, ar nusukti ausis į šalį. Gal ir keistokas apibūdinimas šiam EP, bet juk įspėjau, kad žodžiais aprašyti Alano Braso kuriama atmosferą sunku, todėl kviečiu Paklausai.

Beje. Lietuviškoje scenoje turime daug jaunų įdomių prodiuserių, kurių indėlis dažnai pasilieka Spotify credits langelyje, nors muzikinė įtaka yra milžiniška. Dėl to ir pats dažniau stengsiuos atkreipti į tai dėmesį. Pavyzdžiui, įdomus faktas, kad šį EP prodiusavo Matas Beržinskas – naujasis grupės ba. narys. Kol kas tiek apie prodiuserius.

Pamačiau eiles, kurios išpuvo.

O tu kuri dainas apie tai ko net nebuvo.

Emilija Kandratavičiūtė – Katarsio bosistė, kuri taip pat groja duete Kyla Vėjas!. Seniems naujienlaiškio klausytojams tai turėtų būti girdėtas vardas. Kovo 26 d. jie išleido jau antrąjį albumą – „Niaukias dangus". Ir tai yra mano vienas mėgstamiausių šių metų įrašų. Post-punk duetas primena kiek nedaug užtenka geram postpunkui, kai ingredientai gerai parinkti. Pulsuojantys sinterzatoriai, taikli boso linija ir būgnų mašina vietoj būgnininko. Net šiek tiek gaila, kad šis albumas išėjo panašiu metu kaip naujas Solo Ansamblio išstojimas ir kažkiek liko post-punk „Scenos“ šešėlyje. Nors Kyla Vėjas! labai tinkama grupė klausyti šešėliuose, bet kviečiu išsitraukti juos į pagrindinę šviesą ir pasileisti Paklausai.

Mieloji, dėl tavęs numirt galiu.

Tik sakyk, ar to reikia.

Jokūbas Andriulis – Katarsio būgnininkas, kuris taip pat groja grupėje AKLÌ. Beveik Eurovizijos išvakarėse jie pristatė klipą „Per saldu" ir anonsavo albumą. Nauja daina pasižymi Akli būdingu, visiškai nesaldžiu, industriniu skambesiu. Ne visada jį pamėgstu, bet šį kartą labai patinka.

AKLÌ sudrebino lietuvišką sceną prieš beveik penkis metus, kai po pirmojo karantino, rodos, iš niekur išleido kūrinį „BAIMĖ“. Kaip dabar pamenu TAS akis iš vaizdo klipo. Vėliau sekė net 3 albumai, kurie grupę įtvirtino vietinėje scenoje. Ne visada prisijaukinu jų muziką, nes kartais pasidaro per sunku, nesu tokio industrinio post-punko gerbėjas, bet čia mano bėda. Tai vis tiek yra viena įdomiausių alternatyvaus roko grupių Lietuvoje. Ypač mėgstu, kai Akli nurimsta. Kristijono Valančiaus vokalas eina giliai kaip peilis. Net jeigu neprilips pilnas grupės skambesys, Paklausai siūlau jų „Unplugged: Šv. Mikalojaus Stebukladario cerkvėje“. Kai dainos iš savęs geros, unplugged visada gera mintis.

Beje. Vasaros gale Akli pristatys albumą Dūmų Fabrike.

Beje... Man vienam Akli vokalisto balsas skamba kaip Alano Chošnau, kuris niekada taip ir neišmoko juoktis? Man vienam? Nu gerai.

Tik tau noriu parašyti dainą.

Bet atsako bijau.

Lukas Radzevičius – Katarsio gitara, vokalas ir... pats Katarsis? Bet net ir jis turi mažai kam žinomą „pusės etato" projektą po pseudonimu 5penki. Nedaug apie jį žinau, bet žinau, kad man labai patinka. Tik tiek.

Aš tik amžinas paukštis

ir skrendu šiaurės kryptim

Kol nerašiau naujienlaiškio, prisikaupė daug svarbių progų. Stengsiuosi pasitaisyti.

Jeigu skaitote naujienlaiškį nuo pradžių, jūs žinote, kaip labai man patinka grupės Mono Tres ir Šildymo sezonas. O jeigu prisijungėte naujai, tai pakartoju. „Pamirštas greitkelis" yra labiausiai neįvertintas 2023 m. lietuviškas albumas. „Jei turėčiau Porsche, man tavęs nereikėtų" yra labiausiai neįvertintas 2024 m. lietuviškas mini-albumas. Turėtų būti koks nors baudžiamojo kodekso straipsnis už tai.

Tai tik įsivaizduokit mano reakciją, kai išgirdau, kad po pusantrų metų tylos Mono Tres išleido dainą „Amžinas paukštis" su Šildymo sezono vokalistės Gabrielės vokalu 😍 Ir daina tokia gera, kaip įprasta Mono Tres. Užvakar pavyko išgirsti ją gyvai. Tikiuosi koncertų bus ir daugiau, o kol kas kviečiu Paklausai.

Beje. Negaliu nepasidalinti Mono Tres kvietimu į deja jau praėjusį koncertą. Vis dar juokinga.

Dar žali obuoliai, ir toli dar ruduo.

Neatmerksiu akių ir sapnuosiu toliau, kad esu.

Tik kokia nors alternatyvi grupė prasimuša į viešumą, ją iškart ima lyginti su FOJE. Nieko neturiu prieš Foje, bet tai šiek tiek erzina. Tarsi kitų grupių neturėjom 🤷🏼‍♂️ Turėjom. Viena jų – Šiaurės kryptis, kuri, mano nuomone, yra daug tinkamesnė diskusijoms apie lietuvišką post-punką. 1993 m. išleistas Šiaurės krypties kultinis albumas „Netiekto" man be klausimų patenka į svarbiausių lietuviškų albumų topą ir yra didžiausia rekomendacija Paklausai, kokią tik galiu duoti. Tai albumas vertas atskiro laiško. Tik ne šiandien.

Šiandien noriu pašvęsti tai, kad „Record store day“ proga „Netiekto" išėjo vinilo formatu. Ilgą laiką tai buvo mano viena didžiausių lietuviškos muzikos svajonių, kuri skambėjo neįmanomai. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kas čia tokio, visi dabar (per)leidžia vinilus. Bet „Netiekto“ atveju originalūs albumo masteriai pasimetė laike ir atrodė, kad niekas jų nebesugrąžins. Tik tada atėjo dirbtinio intelekto amžius ir leido albumą iš naujo paruošti leidybai. Rezultatas gavosi dar geresnis, negu buvo galima tikėtis. Anot grupės, masteris buvo pakoreguotas, kad skambėtų šalčiau/post-punkiškiau, nuimti nereikalingi efektai, kurie atsirado ne iš kūrybinės vizijos, o dėl ribotų 1993 m. technologijų. Albumas vinile skamba taip, kaip ir turėjo skambėti. Technologijos leido ištaisyti istorines neteisybes. Negana to, plokštelės pristatymo metu buvo galima surinkti 7 iš 9 žmonių, kurie kūrė šį albumą, autografus. Man tai buvo didžiausias šio pavasario muzikinis įvykis.

21 plokštelė dar yra prekyboje, paskubėkite pridėti šį lietuviškos muzikos smaragdą į savo kolekciją. O ir šiaip verta panaršyti po „Green Lake Pressing“ parduotuvę, nes per labai trumpą laiką jie perleido daug įdomių senienų. Gal kada nors apie parašysiu plačiau.

Beje. Ar būtų įdomu, jeigu kartais išsamiau parašyčiau apie kažkokį atlikėją/albumą? Nesu tikras, kiek tai atitinka šio naujienlaiškio konceptą, įdomu ką manot. Visada man galite atsakyti laišku ir išsakyti nuomones, pageidavimus ir kritiką.

Kaip visada, pabaigai naujienlaiškis grojaraščio formatu. Labai neblogas susidėliojo aplink Katarsį.

Ir jeigu po viso šito Katarsio dar vis negana, pridedu bonusą – vieną geriausių jų dainų, kurios niekada nebuvo Spotify ir kažkodėl nebėra Youtube. Bet internetas gerų dalykų neužmiršta. Gal reikia kokios peticijos, kad ją grąžintų į apyvartą?