Rugsėjo mėnesį rašiau, kad bijau šviesaus Gabrielės Vilkickytės albumo :DDD Net gėda skaityti ant kiek tada nusišnekėjau. Galiu tik pasidžiaugt, kad per Lietuvos balsą Gabrielė sakė, kad yra Lorde fanė nuo paauglystės. Bent analogiją gerą pasirinkau 🤪 Gerai, gana praeities cringo, einu prie albumo.
Gruodžio 8 d. pasaulį pasiekė „Mažas rūpintojėlis“. Eina sau, kaip man patiko. Tikrai buvo sunku prisiverst klausyti ba., nes negalėjau atsiplėšt nuo Gabrielės. „Mažas rūpintojėlis“ yra pirmūniškas, pavyzdinis albumas. Tai yra pavyzdys, koks turi būti geras atlikėjo antras albumas. Jis išlaiko tai dėl ko lauki Gabrielės albumo, bet kartu duoda daug daugiau dalykų, kurių nesitikėjai sulaukti. Bet džiaugiesi, kad sulaukei. Tai yra pavyzdys, kaip turi skambėti geras lietuviškas singer/songwriter žanro albumas. Albumas skamba daug daug įdomiau nei įprasta dainuojamai poezijai Lietuvoje. Gabrielės intonacijos nebijo eksperimentų, bet nei karto nekenčia nuo pervaidinimo. Jaučiasi, kad Gabrielė klauso ne tik lietuviškų bardų (nežinau ar išvis klauso), bet ir Kendricko Lamaro. O svarbiausia, visko centre stovi atlikėjos asmenybės unikalumas. Norėčiau išgirsti daugiau atlikėjų, kurie sugeba taip įdomiai save išreikšti ir pateikti. Ir norėčiau, kad daugiau atlikėjų pasikviestų jų albumus prodiusuoti Domantą Starkauską iš „Abudu“ ir benny b iš... trečdalio grupių šiame sąraše 🤯 Rezultatas puikus. Kaip ir pokalbis, kuriame Gabrielė aptaria albumo kūrimo procesą su minėtais bendrakūrėjais.