Paklausa #7: senas naujienlaiškis apie senus metus

Bet prieš tai, nusikelkim ne į 2024-uosius, o į 1984 m. gruodžio 31 d. Kažkaip visai simboliška, kad būtent tais metais susikūrė grupė „Antis“, kuri švenčia savo keturiasdešimtmetį. Ta proga, mano Naujų metų manifestas.

Seniai kažkas garsiai turėjo pasakyti, kad Jazzu, Leono Somovo ir A. Kaušpėdo perdainuoti „Nauji metai“ yra šūdas. Originalas žymiai geresnis ir jis visiškai nenusipelnė tokio coverio. Kam iš visko daryt tą pačią dainą? Tie Somovo sintikai buvo neįdomūs jau 2014 m. ir po dešimtmečio skamba dar labiau mirusiai. O vokalo emocija liko ant tiek nurengta, kad tikrai sutinka naujus be palto. Gal galim sutarti kaip sociumas, kad gana yra gana ir grįžtam prie originalo?

Jeigu nesuprantate apie ką aš kalbu, būtinai paklausykit originalo. Gali būti, kad paskutinį kartą jį girdėjote iki 2014-ųjų. Nedaug žinau lietuviškų dainų, kurios taip gerai kuria atmosferą ir papasakoja istoriją emocijomis. Gitara tiesiog lyja. O jau koks basslineas 🤤 Kokie taiklūs pūčiamųjų akcentai 🤤 „Tokių dainų nebegamina“.

Na ir atskiro paminėjimo vertas dainos outro:

Aš pasakiau tave myliu,

bet išeinu pas kitą.

Ant kiek subtiliai išdainuota ir kaip tai uždaro dainą 🥺 O pamenat kaip dainos pabaigą išsprendė Leonas Somovas??? Tiesiog įdėjo dar 45 sekundes tų jo taip mylimų sintikų:

bet išeinu pas kitą...

Pym, pypym. Pym, pypym. Pym, pypym.

Per šventes klausiau daug „naujų metų“ ir nemanau, kad tokiai gerai dainai reikia švenčių. Kviečiu paklausai.

Ėjo 2024-ieji Viešpeties metai, sausio 21 d. pasirodė Konstantino Lilo solo albumas „Beždžionė“. Ir tapo mano metų netikėtumu. Net buvau pagalvojęs, kad sugedo skonio receptoriai, nes pradėjau Lilo klausyt. Ir man labai patiko 🫣 Vis dar negaliu paaiškinti kodėl, bet pabandysiu.

„Beždžionė“ transformavo mane iš aktyvaus Lilo negerbėjo į pasyvų gerbėją. Bent jau šio albumo. Sėkmės paslaptis – neišlaižyti gitariniai instrumentalai ir visai įdomūs atmestini Lilo posmai. Toks beveik lo-fi lietuviškas repas, bet ne iš paauglio miegamojo, o užsiknisusiai skambančio vyro. Suskambo netikėtai ir tiko prie lietuviškos žiemos. Su vienu draugu bandėm analizuoti kodėl mums patiko šitas albumas ir jis pasiūlė taiklią priežastį. „Beždžionė“ turi senosios ba. energijos, kurios patys ba. seniai nebeturi. Tos iš 2016-2017 m. Keistai gal skamba, bet kol kas tai geriausias paaiškinimas.

Rekomenduoju albumą bent vienai paklausai, manau, kad gali nustebinti. Visai įdomu, ką turi pasakyti atlikėjai, kurie savanoriškai spjauna į komercinę sėkmę ir pradeda kurti sau. 2025 Monikos Pundziūtės metai, mark my words.

Aš nesuprantu kodėl Godo Yorke „Mažiau kalbėkim“ nėra hitas. Čia nesąmonė. Šalyje, kurioje Billie Eilish albumas pusmetį išlieka tarp klausomiausių. Kažkada sakiau, kad reikia vertinti Jessicos Shy dominavimą kaip lietuviškos scenos progreso ženklą, manau kita mūsų stotelė – pradėti masiškiau vertinti tokias atlikėjas kaip Goda. Gabrielės Vilkickytės populiarumas kaip ir rodo, kad mes jau beveik ten, bet Godo Yorke vis tiek lieka labiausiai neatrasta lietuviška atlikėja šiuo metu.

Godo Yorke albumas „Perkūnija“ pasirodė sausio 22 d., kitą dieną po Lilo „Beždžionės“. Jautrus, įdomus ir smarkiai per mažai įvertintas. Ten kur reikia minimalistinis, ten kur reikia eksperimentinis, ten kur reikia pop. Geras modernus singer/songwriter albumas tiek forma, tiek turiniu. Ir Godos įspūdingi metai nesibaigė sausį, atlikėja per metus išleido dar du singlus. „Aušra“ yra visiškai nuostabus „Perkūnijos“ pratęsimas.

Kviečiu išgirsti vieną geriausių 2024 m. albumų ir 2025 m. daugiau klausytis Godo Yorke. Pavyzdžiui vasario 13 d. Tamstoje. Tik pažiūrėkit kokio grožio koncertas buvo prieš metus.

Rugsėjo 9 d. pasirodė ilgokai lauktas Brokenchord albumas. Visas pagyras jam išsakiau praėjusiame laiške. Stone Island Tracks – mėgstamiausias lietuviškas instrumentinis (beveik) albumas, nes kuria išskirtinę psichodelinę atmosferą, kurioje verta pabūti. Albumas nukelia į vietą, kuri egzistuoja kažkur Brokenchord vaizduotėje. Man labai patinka tokie albumai. Kažkuo primena kitą vieną įdomiausių 2024 metų albumą Cindy Lee - Diamond Jubilee (labai labai geras albumas). Po juo radau taiklų Youtube komentarą tinkantį ir Stone Island Tracks:

Skamba kaip radijo stotis grojanti kažkieno galvoje.

Ačiū Brokenchord už tai, kad 2024-aisias nuplukdė į akmenų salą.

Rugsėjo 12 d. mus pasiekė „GEROS NAUJIENOS“. Despotin Fam albumai yra svarbūs ietuviškai scenai, nes niekas nesugeba taip tiksliai užčiuopti to laikmečio dvasios ir aktualijų. Nes mažai kas ir bando į savo muziką įdėti bent lašą visuomenės refleksijos. Per mažai turim tokių grupių, kurių albumų gali klausytis kaip buitinės istorijos šaltinio. Despotinų diskografija įamžina paskutinių 15 metų visuomenės raidą. Na bent jau Vilniaus burbulo.

O prie viso to tai tiesiog puikus repo albumas. Pripažinsiu, kad neklausiau jo tiek daug, kiek šiais metais klausiau senų albumų. Kol kas nejaučiu tokios didelės traukos klausytis dar ir dar. Bet vien ko vertas „Greičio“, kuris laimėjo 2024-uosius vien savo klipu. Neįsivaizduoju 2024 m. albumų topo be „GERŲ NAUJIENŲ“. Ir net MAMAI tai aišku.

Kalbant apie repą... ar kažką panašaus į tai. Kokie metai grupei SHOWER !? Iš perspektyvių, bet kiek primirštų, „Garažo“ ir „NOVUS“ laimėtojų „John's Shower Band“ į antrą vietą Eurovizijos atrankoje. Tik dabar jie jau vadinasi SHWR? Lyg ir. Bet ką reiškia pavadinimas? Jeigu grupę pavadinsi kitu vardu, ar ji nuo to skambės blogiau? Tikrai ne SHWR. Pavadinimo evoliucija nesutrukdė, o gal ir padėjo, nes metai buvo įspūdingi.

Turiu prisipažinti, kad pamatęs jų sėkmę Eurovizijos atrankoje, galvojau, kad ta „šlovė“ gali pakenkti grupės kokybei. Nebuvau labai susidomėjęs nei po to sekusiais koncertais, nei albumu „Follow The Light“, kuris išėjo lapkričio 13 d. Ir kaip aš klydau. Deja, albumo paklausiau tik 2025-aisiais, kai pradėjau ruoštis šiam laiškui. Ir šitas albumas išsprogdino man smegenis savo džiaziškais, hiphopiškais, elektroniškais ir dar kažkokius žanrus maišančiais kūriniais.. Visiškai nesitikėjau tokios kokybės. Daina su Daiva Starinskaite „Do As I Say“ yra viena geriausių 2024 m. dainų. Visas albumo vidurys nuo minėtos dainos iki „Interlude: Possible“ yra viena įspūdingiausių atkarpų, kurią girdėjau pernykščiuose lietuviškuose albumuose. Kaip suprantu, per savo vidinę tamsą praleidau ir puikų albumo pristatymo koncertą. Pažiūrėkit kas ten dėjosi. Tikiuosi ateityje klaidų nekartoti ir dar atsiras progų pasekti SHWR šviesą.

Gruodžio 10 d. mus praturtino ba. „TURTAS“. Džiaugiuosi, kad nesu muzikos kritikas ir man nebūtina pateikti konstruktyvios recenzijos. Labai atidėliojau įrašą apie šį albumą, nes iki dabar nežinau kaip jį aproachinti. Ir tai visai tinkamas komentaras ir pačiam albumui. O prieiga čia svarbi.

Visų pirma, labai įdomu girdėti tokias skirtingas nuomones apie „TURTĄ“. Vieniems tai visiškai nauja BA. kryptis ir skambesys, o kitiems tai „dar vienas standartinis BA. albumas“ 🤷🏼‍♂️ Ir, man atrodo, visi yra teisūs. Velnias slypi detalėse ir jeigu jų ieškai, „TURTAS“ turtingas jomis. Bet jeigu tiesiog norisi ba. rokeros, jos vis tiek kažkiek yra. Grupė lyg ir bėgo nuo to, bet nesutikčiau, kad visiškai pabėgo. „TURTAS“ man yra toks albumas, kurio tiesiog reikia paklausyti ir atrasti savo santykį su juo. Skamba banaliai, nes tą galima pasakyti apie visus albumus, bet apie šitą ypač.

O tai koks mano santykis? Iš pirmų kelių paklausų albumas kabino mažai. Kažkiek čia kalta Gabrielė Vilkickytė, bet taip jau yra – kuo geresnį albumą ba. išleidžia, tuo mažiau jis mane „kabina“. Tai nereiškia, kad albumas man nepatinka, bet jau kažkelintas ba. albumas, kurį pamėgti prisiverčiu. Man įdomu jų klausytis, nagrinėti, bet reikia prisiversti. Pradžioj, turbūt, nesupratau „TURTO“. Kol nepažiūrėjau R. Zilnio interviu su grupe. Ten ba. padavė raktą, kuris man atrakino albumą – tai trip hopas. „TURTAS“ parašytas klausant labai daug trip hopo klasikos. Tai sužinojus iškart viskas susidėliojo į vietas. Klausydamas albumo pradėjau ieškoti šių įtakų iriškart pasidarė įdomiau. Čia vėl grįžtu prie to, kad gali klausytis „TURTO“ per audiofiliškas ausines ir gali klausytis per laptopo kolonėles. Abiem atvejais bus kuo mėgautis, bet išsineši labai skirtingus dalykus. Nežinau ar tai buvo grupės tikslas, bet man atrodo gavosi gerai. Nuo to visiems tik įdomiau. Na, o įdomiausia dabar, kaip tą nenaują skambesį pavyks perteikti grojant gyvai. Eikim paklausyti jau rytoj Vilniaus arenoje.

Rugsėjo mėnesį rašiau, kad bijau šviesaus Gabrielės Vilkickytės albumo :DDD Net gėda skaityti ant kiek tada nusišnekėjau. Galiu tik pasidžiaugt, kad per Lietuvos balsą Gabrielė sakė, kad yra Lorde fanė nuo paauglystės. Bent analogiją gerą pasirinkau 🤪 Gerai, gana praeities cringo, einu prie albumo.

Gruodžio 8 d. pasaulį pasiekė „Mažas rūpintojėlis“. Eina sau, kaip man patiko. Tikrai buvo sunku prisiverst klausyti ba., nes negalėjau atsiplėšt nuo Gabrielės. „Mažas rūpintojėlis“ yra pirmūniškas, pavyzdinis albumas. Tai yra pavyzdys, koks turi būti geras atlikėjo antras albumas. Jis išlaiko tai dėl ko lauki Gabrielės albumo, bet kartu duoda daug daugiau dalykų, kurių nesitikėjai sulaukti. Bet džiaugiesi, kad sulaukei. Tai yra pavyzdys, kaip turi skambėti geras lietuviškas singer/songwriter žanro albumas. Albumas skamba daug daug įdomiau nei įprasta dainuojamai poezijai Lietuvoje. Gabrielės intonacijos nebijo eksperimentų, bet nei karto nekenčia nuo pervaidinimo. Jaučiasi, kad Gabrielė klauso ne tik lietuviškų bardų (nežinau ar išvis klauso), bet ir Kendricko Lamaro. O svarbiausia, visko centre stovi atlikėjos asmenybės unikalumas. Norėčiau išgirsti daugiau atlikėjų, kurie sugeba taip įdomiai save išreikšti ir pateikti. Ir norėčiau, kad daugiau atlikėjų pasikviestų jų albumus prodiusuoti Domantą Starkauską iš „Abudu“ ir benny b iš... trečdalio grupių šiame sąraše 🤯 Rezultatas puikus. Kaip ir pokalbis, kuriame Gabrielė aptaria albumo kūrimo procesą su minėtais bendrakūrėjais.

Beje. Gabrielė vasario 7 d. kviečia į Kauno areną.

Man net truputi gaila, kad Abudu albumas „Vietos Pasauly!!“ išėjo šiais metais. Mano pasaulyje būtų buvę žymiai daugiau vietos Abudu pasauliui, jeigu tais pačiais metais nebūtų išėjusi Free Finga - „Plastika“. Bet nors dabar pristatau tai kaip kažkokį Abudu pralaimėjimą, šitas jų albumas yra visiška pergalė. Ir ne tik dėl to, kad jis pasirodė gegužės 9 🤪

Ačiū Abudu už tai, kad šio albumo buvo taip įdomu klausytis. Nebijau žodžio šedevras. Joks lietuviškas albumas šiemet neskambėjo taip vientisai ir iki galo konceptualiai kaip „Vietos Pasauly!!“. Prisipažinsiu, kažkiek sunku patikėti, kad tai sakau apie Abudu. Esame pamiršę ant kiek eklektiški jie buvo karjeros pradžioje. Pirmi 3 singlai – 3 radikaliai skirtingos dainos. Pirmas albumas – „Akys žvyro pilnos“ prasideda nuo Mac Demarco įkvėptos Agnės, o baigiasi shoegaziška „Savi“ (vis dar žiauriai gera daina). Bet šiais metais Abudu pirmą kartą suskambo kaip viena grupė. Ir dabar skamba taip stipriai, kad albumo pristatymo koncertas Kablyje buvo geriausias lietuviškas koncertas kuriame šiemet buvau. Kiek girdėjau, stipru buvo ir sausio 11 d. Lofte. Belieka su nekantrumu laukti grupės dešimtmečio koncertų 2025-aisiais.

Anglys sudega, bet ne mano meilė Free Fingai. Tikiuosi, kad 2025 m. nebereikia įrodinėti, kad „Plastika“ yra labai geras albumas. Bet pirmoje vietoje jis ne tik dėl mano subjektyvių simpatijų ir objektyvios kokybės. Man atrodo, jis žymi svarbų lūžį lietuviškos muzikos scenoje. Jau ne vienus metus savo burbuluose kartojam, kad lietuviška muzika išgyvena aukso amžių, nes atsirado nemažai puikių atlikėjų, kurie yra ir įdomūs, ir klausomi. Vis tik, man atrodo, būtent su Free Fingos „Plastika“ šita informacija galutinai pasiekė visą Lietuvą. Tomą žino ir mano paauglė sesė, ir nebe paauglė močiutė, bet tuo pačiu jo muzika sugeba mėgautis ir muzikos snobai.

Nuolat kartoju, kad mums kaip visuomenei labai svarbu popso kokybė, nes tai yra plačiausiai klausomas žanras. Ir yra didelis kokybinis skirtumas, kai 4 ryto prabundi, nes kaimynai klauso „Beržą“, o ne rusišką šansoną. Apžvelgiant 2024-uosius labai norisi pasidžiaugti kokie atlikėjai rengia arenas 2025-aisiais, kokie atlikėjai sėdi „Lietuvos balso“ kėdėse... nu gerai, čia tie patys 5 atlikėjai. Bet supratot.

Beje. Geriausias būdas atšvęsti „Plastiką“ – išgirsti ją naujai muzikinėje dokumentikoje „Play Sound Portretai: Free Finga“. Tai labai gyvas koncertas papildytas dokumentiniais kadrais iš „Plastikos“ gyvavimo. O pažiūrėjus koncertą, galima jį įsigyti ir vinilo formatu. Dėl skaidrumo turėčiau pasakyti, kad su šiuo koncertu esu susietas profesiniais santykiais, todėl esu labai šališkas. Bet Paklausa niekada ir nesistengė būti nešališka. Svarbiausia, kad rekomendacija tikrai nuoširdi. Patys pažiūrėkit kaip gerai skamba „Grubiai“. Labiausiai neįvertinta albumo daina.

Beje... kitą ketvirtadienį bus ir koncertas „Compensoj“, bet bilietų nelikę. Kaip ir rekomenduojų, bet nepasimaukit ant sukčių, plėšikų ir vagių.

Kaip visada sudėjau visas rekomendacijas į vieną nuoseklų grojaraštį. Man atrodo gavosi labai kokybiškos beveik 47 minutės.

Jeigu kyla klausimas kodėl albumai 9, tai nesugalvojau 10, kuris ant tiek būtų patikęs, kad skambėtų kartu su kitais. Gal būčiau pridėjęs Šildymo sezono „Jei turėčiau porsche, man tavęs nereikėtų“, bet čia EP. Dar galvojau surašyti gerbtinų nepagerbtųjų sąrašą, bet gavosi per ilgas. Tai geriau kviečiu paskaityti NARA parengta 2024-ųjų lietuviškos muzikos topą. Jeigu 9 albumų negana, tikrai rasit viską ką vertingo praleidau. Nes tikrai praleidau.